APIE  IRENĄ  ŽENTALYTĘ

Gimiau ir augau kaime, mokytojos ir kolūkio pirmininko šeimoje. 
Mama mokė virtuvės paslapčių, Tėtis – mylėti gamtą. 
Prigimtyje atsinešiau norą pažinti pasaulį. Tai mano varomoji jėga. 
Nuo mažų dienų, kiek save prisimenu, nemėgau batų. Jie man trukdė. O grįžusi namo, net neprisimindavau, kur juos palikau. Su kaimo vaikais laiką leisdavom gainiodami peteliškes, ieškodami rūgštynių ir stebėdami varnėnų inkilus. Prisiminimus vainikuoja mamos rankos, kvepiančios pirmomis žemuogėmis. Jau ūgtelėjusią, tėtis veždavosi žvejoti. Tyloje užsimezgęs dialogas atverdavo pasaulius, apie kuriuos ir dabar dar mažai žinau. Bet greičiausia kaip tik dėl tos priežasties, vidinis noras pažinti išliko toks stiprus.

Šiandiena mintyse apžvelgdama dabartinį savo pasaulį, jaučiu dar didesnį norą pažinti save, pasinerti į gelmes, kuriose nujaučiu slypint neatrastus lobynus. O tuo pačiu jaučiu ir pareigą dalintis tuo, kas man buvo duota ateinant į šį pasaulį . Tai informacija. Todėl pabaigai parašysiu, kad pamažu, bet užtikrintai gyvenimas juda pirmyn.

Žaliavalgystė sudomino ganėtinai seniai, dar apie 2004 metus gyvendama JAV, kur pirmą kartą apie  mitybą Gyvu Maistu išgirdau iš Karyn Calabrese. Ji ir buvo tas asmuo, kuris paskatino mane gilintis ir nesustoti, kai įsidrąsinusi žaliavalgiauti, atgavau jėgas ir sveikatą. Bet svarbiausia, dėkoju savo dukrom Anai ir Henrietai už jų meilę, kantrybę, supratingumą bei palaikymą šioje kelionėje per gyvenimą. Dėkoju visiems “IšMokykla” projekto bendraminčiams. Ačiū visom “Auksinės žuvelės” lankytojom. Ačiū, kad pasirinkote šį bendrą kelią ir palaikėte mane, kai sviro rankos. Visų jūsų dėka šiandien ramia širdimi drįstu rašyti šiuos žodžius, dėkodama už gyvenimo dovanas, kuriomis esu gausiai apdovanota, ir jei nepaminėjau visos eilės vardų, atleiskit. Tiesiog pritrūkčiau vietos, bet noriu, jog žinotumėt – jūsų visų vardai įrašyti giliai mano širdyje. O galiausiai tariu ačiū savo tėveliams – Aldonai ir Jonui Žentaliams, kad atrado vienas kita…Lai šypsosi mūsų pasauliai.